Laukiu, bet kartu bijau be galo. Bijau, nes žinau, kad bus sunku save suvaldyti, kai vėl išvysiu Tave prieš save. Tokį tylų, ramų, bet kartu man tokį svarbų. Bijau, nes nežinau ar atlaikysiu Tavo žvilgsnį. Jis mane suprato, nors ir kaip stengiausi neišsiduoti. Tu jau viską žinai, nenorėdama pasakiau, ar parodžiau per daug. Suprask, dabar netinkamas metas. Bet kita vertus, gal tinkamo laiko iš vis nėra ir nebus? Bijau, kad gal visa tai tik mano fantazija, kuriai nelemta kada nors išsipildyti. Bijau, bijau, bijau.. Nebesugausiu tos akmirkos, kai leidau sau įsisvajoti, kad gali būti kažkas daugiau. Tos akimirkos, kuri ir išjudino šį velnio ratą, baigiantį mane sugniuždyti.. Tu svarbesnis man už gyvenimą. Kvailė aš visiška kvailė..Sustok, maldauju tavęs. Pradink iš mano gyvenimo, iš mano minčių. Viskas taip beviltiška. Man per sunku, neatlaikysiu viena visko, ką tenka išgyventi. Tas aplinkinių spaudimas, mane galutinai pražudys. Mirtis nėra išsilaisvinimas, kaip teigia daugelis. Ne. Ji nepadės, kad ir kokia viliojanti atrodo nežinia, kuri atsiranda gyvybei apleidus kūną. Mano kančia per stipri. Ji nepaliks manęs net mirusios. Ji skirta man. Pati tyriausia kančia žmonijos istorijoje. Meilė be atsako.